Žodis knyga savyje slepia kažką daugiau nei tiesiog medijos pavadinimą. Jame slypi senovė, išmintis, informacija, sunkus kūrybinis darbas, patirtis ir dar daugiau. Knyga man visada asocijavosi su žiniomis ir intelektu.
Trumpam žvilgtelėkime atgal į gilią praeitį, kai knygos dar buvo rašomos ranka, kai kiekvienas parašytas žodis buvo aukso vertės, matuojant žmonių pastangomis. Tačiau, manau, jog atsiradus spausdintoms knygoms ar net šiuolaikinėms, kurios yra „kepamos“ šviesos greičiu, požiūris į knygą išliko pagarbus ir gilus.
Dabar dažnai kalbama apie informacijos perteklių, kai išsirinkti tikrą, naudingą ir vertą dėmesio informaciją yra be galo sunku. Mano nuomone, pasirinkdami knygą niekada nesuklysime. Nenoriu kalbėti apie akių susisilpnėjimą, kurį sukelia nuolatinis televizoriaus spoksojimas, ar apie internetą, kuriame lindintys žmonės netgi įgauna įvairiausių kompleksų. Knyga – tai ne tik jos turinys. Tai tradicija, per amžių amžius nešta žmonijos, kurią paėmus į rankas apima ramybė, užplūsta susikaupimas ir pasineriama į apmąstymus, fantazijas, svajones.
Pagalvojus apie žmones, kurie dievina skaitymą, prieš akis iškyla profesoriaus Domo Kauno portretas. Tai vienintelis mano sutiktas žmogus, kuris knygas tiesiog Myli iš didžiosios raidės. Pamenu jo dėstomas paskaitas, kai profesorius be galo kruopščiai pasakodavo apie knygos sudėtines dalis, kaip atidžiai jos yra siuvamos, klijuojamos ir segamos, kol gaunamas apčiuopiamas meno kūrinys – knyga. Manau, jog tai yra ryškiausias man žinomas pavyzdys, kai žmogus ne tik atsiduoda savo pomėgiui, bet ir skatina tai daryti kitus.
Knyga – tai viena seniausių ir giliausią istoriją turinčių medijų, apie kurią būtų galima kalbėti ir kalbėti, bet ne, geriau „Imkim ją ir skaitykim“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą