“Privatumas – jau istorija”, teigia knygos “Mano virtualieji aš” autoriai. Iš tiesų, privatumo problema išsikerojus socialiniems tinklams tapo bene pačia opiausia ir jautriausiai diskutuotina. Nors didžiausių socialinių tinklų atstovai tikina sukūrę puikiai funkcionuojančią privatumo politiką, jos rėmai brėžiami tik aplink patį vartotoją ir jo norą/nenorą/poreikį save publikuoti ir daryti daugiau ar mažiau matomą. Tačiau problema slypi kur kas giliau – mūsų privatumas neapsiriboja tik tuo, kiek mes esame matomi kitiems socialinės bendruomenės atstovais, bet kiek mes esame užtikrinti, jog mūsų duomenys nėra naudojami komerciniais tikslais ar siekiant gauti kuo daugiau informacijos apie mus, kas, automatiškai, žiūrint iš verslo perspektyvos, socialinį tinklą mums padaro dar labiau patrauklesnį – juk gauname su mūsų interesais susijusias reklamas, paieškos sistemos tarsi irgi žino, ko mes norėtume, taigi naudojimasis mūsų (ne)privačiais duomenimis, socialinių tinklų įmonėms gigantėms duoda gerą paspirtį tapti tik geidžiamesnėmis. Bet čia jau kitas klausimas – atsidūrei internetinėje bendromenėje, tad turi su tuo ir taikstytis. Tačiau kiekvienas žmogus turėtų suvokti vieną paprastą tiesą – viskas, kas kada nors buvo patalpinta internete, jame išliks per amžius. Puikius pavyzdžius pateikia jau minėtos knygos autoriai M. Fraser’is ir S. Dutta. Atlikus tyrimą, paaiškėjo, jog 35 proc. darbdavių, po pokalbių su galimais kandidatais naujai pozicijai užimti, juos googlina, o 20 proc. ieško jų socialiniuose tinkluose. Tačiau kas įdomiausia, jog kitas tyrimas, panagrinėjus D. Britanijos “atvirus” socialinių tinklų profilius (mat net 70 proc. šis faktas visiškai nerūpi, jie nori būti matomi) parodė, jog informacija randama ir talpinama juose pakenktų jų ateities mokslo ir darbo perspektyvoms, o tokių “atvirų” jaunuolių skaičius viršytų ir 5 mln. Dėl tos pačios priežasties, darbuotojai atleidžiami iš pareigų, nes jų pikantiški vaizdeliai, gražiai išreikštos riebios mintys ir tvirtos pažiūros, kad ir kažkada seniai seniai patalpintos internete (juk jie niekur nedingsta), dabar gali neatitikti įmonės formuojamo įvaizdžio, taigi tokie darbuotojai tiesiogiai kenkia įmonės reputacijai. Todėl įmonėse neretai žaidžiamas žaidimas pavadinimu “Mes pasidomėjome jais Google”. Žinoma, paskui prasideda įvairūs teisminiai mūšiai dėl kišimosi i privatų gyvenimą, tačiau juk tai, kas randama ir talpnama savo noru viešai, jau nebėra privatu. Tad itin keistas požiūris, jog tai, kas daroma privačiai yra priimtina ir galima publikacijai, o paskui verkiama ir teisiškai bandoma prisiteisti žalos atlyginimą dėl sugriautos reputacijos, pražudytos karjeros ir žlugusios finansinės padėties. Kas susiję su tikru privatumo užtikrinimu, yra pažymėta Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, kuri taip pat gan plačiai žiūri į privatumą, nes tai gan sudėtingai apibrėžiama sąvoka. Tačiau viena lieka aišku ir paprasta – ką patalpiname internetiniuose tinkluose jau yra vieša. Knygoje “Mano virtualieji aš” didžiausia priežastimi kenkimo sau ir savo reputacijai įvardijamas kaip “narcisistinis savęs demonstravimas”. Taigi ką kiekviena persona gali padaryti savo reputacijos ir privačios informacijos apsaugojimui, yra paprastas suvokimas, jog ne viskas turi būti publikuojama, kas atrodo linksma ar įdomu. Privatumas slypi mumyse ir jeigu mes patys nepadarysime klaidų, net ir virtualieji mes turėsime švarią savo reputaciją, nes dažnai būtent virtualieji mes būname kur kas labiau intriguojantys nei realieji mes.
Kitas su privatumu susijęs aspektas – anonimiškumas. Nenorėdami atskleisti savo tapatybės, galime būti anonimais, tačiau, norėdami visiškai ir pilnateisiškai funkcionuoti ir veikti socialinėse bendruomenėse, mes negalime būti šimtaprocentiniais anonimais. Ir pagrindinės socialinių svetainių įmonės ir reikalauja, kuriant savo anketą, pateikti tikrus duomenis. Vardan ko? Vardan to, kad mes būtume matomi ir mus rastų. Kita vertus, juk nedarant nieko netinkamo, kodėl turėtume slėpti tai, kas mes esame. Tokia mintimi vadovaujasi ir Facebook’o rinkodaros vadovė, teigdama, jog ateityje anonimiškumo internete apskritai neturėtų būti, nes virtualioje erdvėje mes esame ar bent turėtume būti tokie patys, kaip ir realiame gyvenime.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą