Reitingai ir virusai - kaip skaitytojas ėmė lemti turinio sklaidą, populiarumą ir diktuoti turinio pateikimą internete

Šių dienų vartotojiškoji kultūra yra išsivysčiusi egzistuojant gausiai prekių ir paslaugų įvairovei, todėl vartotojai pasitelkia jiems būdingus atrankos metodus. M. Fraserio ir S. Dutta knygoje "Mano virtualieji aš” yra minimi trys pagrindiniai atrinkimo sistemų tipai: reitingavimas, rangavimas ir recenzijos. Pastarieji atlieka labai svarbų vaidmenį potencialiam skaitytojui, žiūrovui ar pirkėjui.

Trečiojo asmens, nebūtinai kompetentingo ir tos srities žinovo, pateikta nuomonė ar įžvalga – recenzija, gali sudaryti tiek teigiamą tiek ir neigiamą skaitytojo nuomonę apie tam tikrą svetainę, joje talpinamą straipsnį, muzikos ar video įrašą. Lygiai taip pat priskiriamas kokybinis laipsnis – reitingavimas arba įvedimas į reitingus lyginamųjų elementų – rangavimas, gali paveikti kiekvieno skaitytojo pasirinkimą.

Atlikti tyrimai rodo, kad didžioji dalis žmonių prieš atlikdami tam tikrą veiksmą visada atsižvelgia į įvairius reitingus, dėl šios priežasties internetinės komercinės ir nekomercinės svetainės investuoja į reitingavimo technologijas. Tiesa, šių dienų patirtis rodo, kad tam yra pasitelkiami ir ne patys skaidriausi būdai.

Minios išminties teorija teigia, kad dauguma yra protingesnė už mažumą, todėl yra labai svarbu atsižvelgti į tai, ką ji sako. Būtent dėl šios priežasties, kiekviena medija formuoja savo skleidžiamą žinutę. Televizijoje, radijuje ar internete turinys turi būti pateiktas taip, kad sudomintų ir prikaustytų vartotoją –žinutės skaitytoją.

Reitingai padeda pažinti skaitytoją, o kartu ir įžvelgti jų norus bei tam tikras populiarumo tendencijas. Taip pat, tokiu būdu galima spręsti apie svetainės, blog‘o, organizacijos ar autoriaus įvaizdį ir reputaciją. Kiekvienam iš jų reikia vartotojo pasitikėjimo, nes juo nulemtas populiarumas. Tik esant skaidriam funkcionavimui atsiranda pasitikėjimas ir iš jo išsivysto lojalumas. Priešingu atveju skaitytojas pasitraukia arba kitais atvejais pasirenka kitos medijos skleidžiamą informaciją.

Internete reitinguojama beveik viskas, nuo tam tikrų prekių kaip knygos, automobiliai, įvairi technika bei paslaugų kurios apima restoranų, viešbučių ir kt. veiklą iki politikų, verslininkų ar garsių kino, teatro ar muzikos žvaigždžių. Toks vertinimas sudaro tam tikras tolesnes internetinio turinio platintojų veiklos gaires. Kalbant apie interneto skaitytojus, jie kaip ir kiti vartotojai, įgijo daug valdžios ir galios turinio formavimo atžvilgiu. Toks demokratiškas nuomonės išreiškimas pritraukia mases ir turi jai didžiulę įtaką. Tarkim ar atsiverstume skaityti internetinę knygą ar straipsnį prieš tai perskaitę bloga recenziją ar pamatę jos užimamą žemą vietą reitingų lentelėje? Būtent dėl šios priežasties yra neriamasi iš kailio įtikti skaitytojui.

Dėl vis didėjančios reitingų galios, demokratinės nuomonės išraiškos laisvės turinio pateikėjams išsivysto baimės faktorius, kuris verčia griebtis ne pačių skaidriausių minios valdymo būdų. Biurokratiškumo paskatinti veiksmai vis dažniau atsigirsta skandalų pavidalu. Kaip antai garsiausio ir patikimiausiomis laikytos BBC, Channel 4, Channel 5 ir kitos TV programos, komercinės svetainės kaip Amazon.com paperka savo recenzentus ir klastoja vertinimo bei balsavimo duomenis. Tokie poelgiai padaro daug žalos, žiūrėtojų, klausytojų ar skaitytojų pasitikėjimas sugriaunamas, lojalumas išnyksta. Tai susigrąžinti nėra taip paprasta, kaip susirasti naujų vartotojų.

Taigi, dėl galimybės skaitytojams laisvai pareikšti savo nuomonę, egzistuojančių reitingavimo sistemų yra labai svarbu internete tinkamai suformuoti ir pateikti turinį, suplanuoti sklaidą ir vystyti populiarumą.

Anonimiškumas ir privatumas - ar turime mes teisę būti anonimais ir ar galime apsaugoti privačius duomenis socialiame internete?

“Privatumas – jau istorija”, teigia knygos “Mano virtualieji aš” autoriai. Iš tiesų, privatumo problema išsikerojus socialiniems tinklams tapo bene pačia opiausia ir jautriausiai diskutuotina. Nors didžiausių socialinių tinklų atstovai tikina sukūrę puikiai funkcionuojančią privatumo politiką, jos rėmai brėžiami tik aplink patį vartotoją ir jo norą/nenorą/poreikį save publikuoti ir daryti daugiau ar mažiau matomą. Tačiau problema slypi kur kas giliau – mūsų privatumas neapsiriboja tik tuo, kiek mes esame matomi kitiems socialinės bendruomenės atstovais, bet kiek mes esame užtikrinti, jog mūsų duomenys nėra naudojami komerciniais tikslais ar siekiant gauti kuo daugiau informacijos apie mus, kas, automatiškai, žiūrint iš verslo perspektyvos, socialinį tinklą mums padaro dar labiau patrauklesnį – juk gauname su mūsų interesais susijusias reklamas, paieškos sistemos tarsi irgi žino, ko mes norėtume, taigi naudojimasis mūsų (ne)privačiais duomenimis, socialinių tinklų įmonėms gigantėms duoda gerą paspirtį tapti tik geidžiamesnėmis. Bet čia jau kitas klausimas – atsidūrei internetinėje bendromenėje, tad turi su tuo ir taikstytis. Tačiau kiekvienas žmogus turėtų suvokti vieną paprastą tiesą – viskas, kas kada nors buvo patalpinta internete, jame išliks per amžius. Puikius pavyzdžius pateikia jau minėtos knygos autoriai M. Fraser’is ir S. Dutta. Atlikus tyrimą, paaiškėjo, jog 35 proc. darbdavių, po pokalbių su galimais kandidatais naujai pozicijai užimti, juos googlina, o 20 proc. ieško jų socialiniuose tinkluose. Tačiau kas įdomiausia, jog kitas tyrimas, panagrinėjus D. Britanijos “atvirus” socialinių tinklų profilius (mat net 70 proc. šis faktas visiškai nerūpi, jie nori būti matomi) parodė, jog informacija randama ir talpinama juose pakenktų jų ateities mokslo ir darbo perspektyvoms, o tokių “atvirų” jaunuolių skaičius viršytų ir 5 mln. Dėl tos pačios priežasties, darbuotojai atleidžiami iš pareigų, nes jų pikantiški vaizdeliai, gražiai išreikštos riebios mintys ir tvirtos pažiūros, kad ir kažkada seniai seniai patalpintos internete (juk jie niekur nedingsta), dabar gali neatitikti įmonės formuojamo įvaizdžio, taigi tokie darbuotojai tiesiogiai kenkia įmonės reputacijai. Todėl įmonėse neretai žaidžiamas žaidimas pavadinimu “Mes pasidomėjome jais Google”. Žinoma, paskui prasideda įvairūs teisminiai mūšiai dėl kišimosi i privatų gyvenimą, tačiau juk tai, kas randama ir talpnama savo noru viešai, jau nebėra privatu. Tad itin keistas požiūris, jog tai, kas daroma privačiai yra priimtina ir galima publikacijai, o paskui verkiama ir teisiškai bandoma prisiteisti žalos atlyginimą dėl sugriautos reputacijos, pražudytos karjeros ir žlugusios finansinės padėties. Kas susiję su tikru privatumo užtikrinimu, yra pažymėta Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, kuri taip pat gan plačiai žiūri į privatumą, nes tai gan sudėtingai apibrėžiama sąvoka. Tačiau viena lieka aišku ir paprasta – ką patalpiname internetiniuose tinkluose jau yra vieša. Knygoje “Mano virtualieji aš” didžiausia priežastimi kenkimo sau ir savo reputacijai įvardijamas kaip “narcisistinis savęs demonstravimas”. Taigi ką kiekviena persona gali padaryti savo reputacijos ir privačios informacijos apsaugojimui, yra paprastas suvokimas, jog ne viskas turi būti publikuojama, kas atrodo linksma ar įdomu. Privatumas slypi mumyse ir jeigu mes patys nepadarysime klaidų, net ir virtualieji mes turėsime švarią savo reputaciją, nes dažnai būtent virtualieji mes būname kur kas labiau intriguojantys nei realieji mes.
Kitas su privatumu susijęs aspektas – anonimiškumas. Nenorėdami atskleisti savo tapatybės, galime būti anonimais, tačiau, norėdami visiškai ir pilnateisiškai funkcionuoti ir veikti socialinėse bendruomenėse, mes negalime būti šimtaprocentiniais anonimais. Ir pagrindinės socialinių svetainių įmonės ir reikalauja, kuriant savo anketą, pateikti tikrus duomenis. Vardan ko? Vardan to, kad mes būtume matomi ir mus rastų. Kita vertus, juk nedarant nieko netinkamo, kodėl turėtume slėpti tai, kas mes esame. Tokia mintimi vadovaujasi ir Facebook’o rinkodaros vadovė, teigdama, jog ateityje anonimiškumo internete apskritai neturėtų būti, nes virtualioje erdvėje mes esame ar bent turėtume būti tokie patys, kaip ir realiame gyvenime.

Reitingai ir virusai - kaip skaitytojas ėmė lemti turinio sklaidą, populiarumą ir diktuoti turinio pateikimą internete

Šių dienų socialinė žiniasklaida pateikia žmonių reputaciją taip, kad kiti galėtų ją peikti ar netgi teisti. Mes visi gyvename Gong Show [1], kur reputacijos negalima nuslėpti, o viso nuomonės gali būti visuotinai išplatintos, sako M. Fraser. Be galo svarbu yra pabrėžti tai, jog virtualusis pasaulis suteikia kiekvienam galią tapti teisėju. Nesvarbu žmogaus statusas, amžius, svarbu, kad jis dalyvauja virtualiame pasaulyje ir gali vertinti kitus kaip tinkamas. Neretai internetinės įmonės su tikslu kuria įvairiausius forumus – tam, kad žmonės galėtų pasireikšti ir vertinti. Visiškai sutinku su M. Fraser nuomone, jog virtuali vertinimo ir reitingavimo kultūra gali duoti stebėtinai netikėtų rezultatų.

Pradedant kalbėti apie reitingus ir skaitytojo galimybes daryti įtaką turinio sklaidai, pateikimui ir populiarumui internete, reiktų apsibrėžti svarbią sąvoką – V karta. Tinklapyje http://www.nezinau.lt/v-karta teigiama, kad V karta yra įdomus anonimiškumo internete, Web 2.0 tarnybų, virtualių pasaulių (Second Life, World of Warcraft), beužsimezgančių alternatyviųjų socialinių tinklų ir kitų naujų veiksnių internete padarinys. Pagrindinis V kartos bruožas – atstovaujamumo virtualizacija, kai vienas fizinis asmuo gali turėti keletą skirtingų „personų“ internete, iš kurių tik viena, o gal ir nė viena neatitinka realiojo „aš“. Remiantis M. Fraser knyga „mano virtualieji aš“, V karta labiausiai išsiskiria reitingų ir rangų manija, atsiradusia „Google“ klestėjimo aukštumose. Šią reitingavimo maniją užkursto ir vaizdo žaidimai, kuriuose egzistuoja rangavimo sistema, tiesiogiai susijusi su lygių perėjimu ir pan. Reiktų pridurti, jog rangavimo ir reitingavimo kultūra būdinga ne vien virtualiesiems, bet ir realiesiems pasauliams. Elementaru, apsidairykime – aplink vieni reitingavimai, filmų, serialų popžvaigždžių, universitetų, knygų ir t.t.

Nesusimaišykime, virtualiame internetiniame pasaulyje reitingavimą ir rangavimą atlieka milijonai viso pasaulio interneto vartotojų, žmonių, kurie dalijasi savo patirtimi, pareiškia savo nuomonę apie vieną ar kitą dalyką, prekę ar paslaugą. Realiame pasaulyje yra atrenkami konkretūs žmonės specialiai tam, kad atliktų rangavimo ar reitingavimo funkciją. M. Fraser pateikia tris pagrindinius atrinkimo sistemų tipus:

• recenzijos – subjektyvūs įvertinimai, padedantys pasirinkti tarp daugybės pasirinkimo variantų; recenzija yra nuomonė, pagrįsta asmenine patirtimi;
• reitingavimas – kalbant apie produktus ir paslaugas – priskiria kokybės laipsnį, panaudojant 5 žvaigždučių sistemą;
• rangavimas – įveda į reitingus lyginamąjį elementą (pavyzdžiui, demokratiniai rinkimai).

Internetas paprastam vartotojui gali suteikti galimybę ne tik recenzuoti, reitinguoti ir ranguoti, bet ir tapti kuo tikriausiais kritikais ar net žurnalistais, kas realiame pasaulyje jokiais būdais negalėtų nutikti. Žmonėms yra be galo svarbu išsakyti savo nuomonę, pasidalinti ja su kitais. Perkant prekes ar paslaugas internete žmonėms vienu iš labai svarbių prioritetų yra kitų žmonių nuomonės ir reitingai apie jų norimą įsigyti prekę ar paslaugą. Dabar jau egzistuoja tokios internetinės svetainės, kurios pateikia recenzijas praktiškai apie visas įvairių rūšių prekes ar paslaugas, pavyzdžiui, Epinions, ReviewCenter ir kt. Tokios didžiulės kompanijos kaip Amazon ar eBay naudojasi visa šia padėtimi, ir ragina savo klientus vertinti jų ir jų partnerių vykdomas paslaugas, taip gaudami iš to nemažai naudos.

            Kalbant apie internetinį reitingavimą, reikia taip pat paminėti diskusijas šia tema bei priskiriamą jai kritiką. Tiek realiame pasaulyje, tiek internete, užmezgant kokius nors verslo santykius ar vykdant sandorius, labai svarbus yra pasitikėjimas ir skaidrumas. Pastarojo nebuvimas dažniausiai sąlygoja korupcijos atsiradimą, kuris stipriai kerta per lojalumą. Daug įvairių internetinių puslapių ar televizijos laidų, paremtų reitingavimu, nukentėjo, buvo nubaustos ar net likviduotos už tai, kad nebuvo paisoma etinių principų, kurių turi būti laikomasi, norint visų pirma išlaikyti žmonių pasitikėjimą, visų antra išlaikyti savo reitingus bei garbingą vietą rinkoje.

           Trumpai apibendrinant galiu teigti, jog kiekvienas žmogus neabejotinai yra kritikas, gebantis vertinti, reikšti nuomonę, reitinguoti ir ranguoti, o tuo tarpu kiekviena nuomonė yra labai svarbi, ypač šiandieniniame pasaulyje, kuriame dominuoja reitingų ir rangų kultūrinė manija.

Naudota literatūra:

1. FRASERIS, Mathew;. DUTTA, Soumitra. Mano virtualieji aš. Leidykla: “Eugrimas”. 2010, 478p., ISBN 9789955790785.
2. Internetinė svetainė: <http://www.nezinau.lt/v-karta>.

---

[1] Gong Show – garsus televizijos šou, kuriame mėgėjai demonstruodama savo talentus ir būdavo vertinami teisėjų komisijos, sudarytos iš profesionalų.

Meritokratija/galia - kaip socialiniuose tinkluose formuojamos bendruomenės ir kuo jos skiriasi nuo hierarchinių organizacijų

Socialiniai tinklai – neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Tai socialinė struktūra, susidedanti iš individų/organizacijų, kurie yra glaudžiai susiję vienu ar keliais tarpusavio ryšiais tokiais kaip draugystė, pomėgiai, darbas ir pan. Retas iš mūsų neturi profilio Facebook’e ar nesinaudoja Youtube siūlomomis galimybėmis – visas šiuolaikinis pasaulis yra įnikęs į internetinę erdvę. Iš pradžių socialiniai tinklai buvo tik pramogos, bendravimo ir laisvalaikio praleidimo būdas. Ilgainiui jie ėmė tarnauti kaip efektyvi informacijos, žinių sklaidos priemonė, būdas reklamuotis ar burtis į įvairias bendruomenes.

Šios bendruomenės geba susieti visuomenės veiksmus, suburti žmones, padeda dalintis patirtimi ir naujienomis bei turi galios pasiekti tam tikrą rezultatą. Šių socialiniuose tinkluose besiformuojančių bendruomenių apstu tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Pavyzdžiui Anglijoje, Mančesterio policija naudoja Facebook ir Youtube kovai su nusikalstamumu (sukūrė profilį, prie kurio prisijungus galima matyti atnaujinimus apie nusikaltimus, pranešti apie juos įkeliant video arba neoficialiai pateikti informaciją ar liudyti apie nusikaltimą). Šanchajaus ir Nankino policija naudoja GoogleMaps, kad pažymėtų rajonus, kur didžiausias nusikalstamumas. Socialiniai tinklai taip pat yra labai efektyvus informacijos šaltinis pranešant apie tokias katastrofas kaip žemės drebėjimai, cunamiai ir pan., kur visuomenės nariai vaidina lemiamą vaidmenį reaguojant į katastrofas. Dėl greito informacijos perdavimo ir sklaidos 2008 metais New Scientist pranešė, kad Facebook, Twitter buvo efektyvesnis informacijos ir pagalbos šaltinis stichijų nuniokotiems žmonėms nei žiniasklaida. Socialiniai tinklai ir jų bendruomenės yra atviri, lengvai prieinami. Juose dalyviai gali būti ne tik vartotojais, bet ir lengvai kurti, skleisti ar prisidėti prie kultūros kūrimo, gamybos proceso.

Visgi pagrindinis skirtumas tarp socialiniuose tinkluose susikūrusių bendruomenių ir institucinių organizacijų yra tas, kad socialiniai tinklai yra paremti spontaniškais visuomenės veiksmais bei vadovavimo ir kontrolės skirtumais. Tinkluose vyrauja horizontalūs ryšiai, paremti neformaliais pasikeitimais, lygiomis galimybėmis reikštis, necentralizuota, o paskirstyta ir paskleista galios dinamika. Jie nepaiso šalių ribų, laiko ir erdvės problemų, sustiprina norą bendrauti ir skatina lojalumą. Šiose bendruomenėse galia yra difuzinė (spontaniška, be prievartos) ir įgyvendinama per savanorišką bendravimą. Hierarchinėse institucijose – formalūs, struktūruoti ir griežtai apibrėžti veiksmai grindžiami pavaldumu ir komunikacija „iš viršaus į apačią“, dažnai paremta prievartine galia. Socialinių bendruomenių kūrimasis kaip tik skatina keistis visuomenę, jos mąstymą, o tuo pačiu ir institucines bendruomenes, kurios kaip teigiama M. Fraser ir S. Dutta knygoje „Mano virtualieji aš“, tampa mažiau įtakingos ir jų galia tampa paskirstoma per išsiskaidžiusius tinklus, nėra centralizuota monopolininkų rankose. Pavyzdys galėtų būti Falun Gong religinis judėjimas Kinijoje. Jis buvo stipriai kontroliuojamas vyriausybės, persekiojimas ir netgi draudžiamas Kinijoje, tačiau persikėlus į internetinę erdvę ir atsiradus bendruomenei jis ėmė vėl aktyviai veikti, plisti po visą pasaulį ir sustiprėjo, nes buvo panaudota socialinė galia, kuri reiškėsi per internetinę bendruomenę.

Taigi socialiniuose tinkluose besiformuojančios bendruomenės ir jų daroma įtaka hierarchinėms bendruomenės yra paremta laisvu bendravimu, bendradarbiavimu ir paskirstytos galios principu. Mano nuomone, populiarėjant internetinėms bendruomenėms jos įneš dar daugiau permainų mūsų visuomenėse ir hierarchinėse struktūrose, jos taps dar mažiau ribotos, paremtos savitarpio supratimu, parama ir lojalumu. Tiesa, nemanau, kad vertikalūs santykiai visiškai išnyks, nes tai būtų tiesus kelias į chaosą , „betvarkę“.

Televizijos siunčiama žinutė žiūrovui

Garsus kanadiečių filosofas bei sociologas Marshall McLuhan savo žymiausiame darbe „Kaip suprasti medijas: žmogaus tęsiniai“ išreiškė mintį: „medija yra pranešimas“. Šia citata buvo atskleista, jog svarbiausia yra pati medija, o joje pristatomas turinys nedaro jokios įtakos visuomenei. Remiantis šia teorija, panagrinėkime, kokią žinutę savo formatu siunčia televizija.

Šiandieninė televizijos technologija yra pažengusi į, regis, nesvajotas aukštumas nuo savo atsiradimo laikų. Iš pradžių – nespalvota televizija televizoriuose, kiek vėliau – televizijos kanalai internete bei mėgstamos laidos mobiliajame telefone. Keičiantis medijai keitėsi ir jos siunčiamas pranešimas.

Televizija – viena iš „vėsių“ medijų, kurioms priskiriamas aktyvus publikos dalyvavimas, įsitraukimas. Norint stebėti tam tikras televizijos laidas, reikėdavo televizorių įsijungti būtent tuo metu, kada jos transliuojamos. Žiūrovas negalėdavo pats nuspręsti, kada jam patogiau tą laidą stebėti. Viskas, ką buvo galima padaryti – pasirinkti, kurį kanalą nori žiūrėti, jeigu jis nepatinka, perjungti ar tiesiog visai išjungti televizorių. Dabar ši situacija keičiasi. Nebereikia sėdėti prie spalvingos dėžutės ir laukti, kada gi pagaliau bus toji laida, kurią ir norima pamatyti. O kur dar nenumatytos kliūtys, dėl kurių tuo metu negali stebėti televizoriaus ar būti namie.

Tuo metu televizija skleidė informavimo žinutę: „galiu jus pamokyti bei informuoti“, neretai vaidindavo šeimos subūrimo vaidmenį, draugą, nes visa, kas buvo rodoma – buvo tik tuo esamuoju laiku. Kartais su vienu ar dviem pakartojimais. Dabartinės skaitmeninės televizijos suteikia galimybę įsirašyti laidas, kurias norėsite peržiūrėti vėliau, ar pasirinkti iš rodytų laidų. Tarsi kino teatras namuose, galima pasirinkti, kada nori pramogauti. Esant užsienio kalbos žinių stokai – kitos kalbos ar titrų pasirinkimo galimybė. Galima įgyvendinti kalbos mokymosi tikslus.

Ši masinė medija, buvusi pasyvios publikos, „sofos bulvių“ (angl. – sofa potato) – drybsančių prie televizoriaus žmonių, skatintoja, dabar prisitaiko prie besikeičiančių vartotojų poreikių ir tampa mobilia. Televizija integruojama į internetą. Norint pažiūrėti dominančias televizijos laidas, užtenka tik turėti internetą ir visi įrašai, laidų archyvai kaip ant delno. Nebereikia prisirišti prie vienos vietos, kurioje pastatei televizorių, galima televiziją pasiekti ten, kur esi pats kompiuterio su interneto prieiga pagalba.

Televizija integruota internete, mobiliajame telefone, ar televizijoje integruota kino medija, įvairių technologijų panaudojimas skelbia tik viena – masinė auditorija keičiama, orientuojamasi į individualų vartotoją, dabar jis pats gali pasirinkti, kokią žinutę jam sakys televizija.

Medijos siunčiama žinutė. Skype.

Šiandieninio gyvenimo ritmas ir tempas nepastebimai greitėja. Su juo taip pat kinta ir mūsų bendravimo ypatumai ar net komunikavimo kanalai. Prieš kelis metus dar naujove buvę socialiniai tinklapiai, šiandien daugeliui iš mūsų yra nepakeičiami, bent 3 is 5 žmonių veda ar kurį laiką yra vedę savo blog'us ir apskritai, 5 iš 5 žmonių tikrai supranta blog'o esmę ar paskirtį. Youtube svetainės vaizdeliai sulaukia milijoninių peržiūrų kasdien ir namų vaizdelių herojus gali paversti dėmesio traukos centrais per naktį. Medijos bei jų siunčiamos žinutės turi itin didelę galią visose gyvenimo srityse. Jų nauda bei poveikis yra akivaizdus, o galimos veikimo pasekmės ar tobulinimo galimybės dar nėra ir gal net nebus tiksliai žinomos.

Viena populiariausių ir turbūt seniausių medijų, kuri sukėlė tikrą perversmą pakankamai nusistovėjusiame mūsų gyvenime, iš esmės pakeitusi paties bendravimo sąvoką - Skype arba, moksliškiau tariant, internetinės telefonijos programa. Esminė Skype funkcija - nemokami skambučiai į visas pasaulio šalis. Šios medijos žinutė tarytum apjungia senųjų medijų žinutes, t.y., vaizdines žinutes, telefono funkcijas bei naujosios medijos - interneto galimybes.Dabar trumpai išvardysiu esmines Skype kaip medijos žinutės funkcijas, lėmusias tokį staigų žmonių bendravimo perversmą.

Paprastumas. Skype žinutes yra paprasta perduoti, sukurti ar koreaguoti. Pati technologija taip pat yra nesudėtinga, nereikalaujanti daug papildomų žinių ar supratimo. Žinutė yra tiesioginė, skirta konkrečiam adresatui. Jei adresatas tuo metu nėra prisijungęs, žinutė jį pasiekia vėliau, bet kuriuo atveju, kai jis prisijungia prie programos.
Jungianti. Skype žinutė turi galimybę apjungti daugelio asmenų grupę ir bendrauti konferencijose. Tai vienas specifiškiausių pačios žinutės privalumų, nes ji skleidžiama nebe vienam žmogui, kaip iki tol buvo įprasta, bet gali būti parašoma keliems asmenims ar netgi didelei jų grupei. Bendravimas tampa masiškesnis, žinutė įgyja didesnę galią, reikšmę bei naudą.

Vaizdiškumas. Skype technologija leidžia tekstinę žinutę paversti vizualine. Kitaip tariant, ši programa leidžia kurti tiek teikstines žinutes ir siųsti jas kaip nesudėtingus pranešimus, tiek skambinti ir gyvai matyti savo pašnekovą. Tai irgi yra vienas svarbiausių ir reikšmingiausių šios medijos žinutės funkcijų, sutrumpinusių atstumus tarp žmonių, panaikinusius laiko barjerus ar kainos, finansinius nepatogumus.

Tiksliškumas. Skype žinutės tikslai ar vartojimo ypatumai modifikavosi. Anksčiau Žinutės tikslas buvo vienas, perduoti pranešime esančią informaciją adresatui. Skype patobulino ir prapletė žinutės ribas. Su šia technologija galima masiškai skleisti naujienas, mokyti, virtualiai bendrauti, siusti duomenis. Ir visa tai įmanoma bet kuriuo paros metu, į bet kurį pasaulio regioną, nemokamai. Atsisiųsti programą nieko nekainuoja, ji neužima daug vietos, yra nuolatos atnaujinama ir papildoma naujomis galimybėmis. Viskas tam, kad būtų kuo lengviau, paprasčiau perduoti žinutę. Viskas tik tam, kad bendravimas neturėtų jokių ribų.

Skype tapo žmonių kasdienybės dalis. Asmeniškai aš neįsivaizduoju nė dienos be šios programos bei jos galimybių. Nesvarbu, ar aš naudojuosi ar nesinaudoju Skype, tačiau galimybė bet kada ir bet kam parašyti, nusiųsti reikiamus duomenis, priverčia mane jaustis saugia. Pirmiausia Skype programa bei jos siunčiama žinutė man asociuojasi su kompiuteriu, turbūt todėl, kad ji automatiškai kiekvieną kartą įsijungia kartu. Tai duomenų siuntimas draugams, nevaržomas ir neribojimas bendravimas, galų gale tai skambinimas. Asociacijų yra daug, tačiau ryškiausia ir galbūt man tiksliausia būtų laisvė. Laisvė bendrauti ir nevaržomos to bendravimo ribos. Nesvarbu, tu naudojies programa kasdien ar tik retkarčiais, bet žinojimas, jog gali bet kada, nesunkiai susisiekti su savo draugais bei artimaisias, suteikia užtikrintuo bei saugumo jausmą. Skype programa ir jos siunčiama žinutė beveik niekada negenda, nereikia jos taisyti, jai negalioja ryšio ribojimai, laiko ar kainos barjerai. Jau populiarėjant telefoninei programos versijai, žmogaus nebereikia laukti namuose, kol jis grįš ir prisės prie kompiuterio. Taigi asociacijų yra daug, bet visos jos kalba ir parodo viena - ši medija nepaprastai pakeitė tiek žmogaus bendravimą, suvokimą apie bendravimą bei žymiai labiau praplėtė to galimybes.

Taigi, kaip supratau, reikia parašyti, kokius jausmus sukelia pasirinkta medija. Taigi, labai paprastai apie tai, kas MAN yra radijas:

Kai išgirstu žodį „radijas“, man tai primena arba kelionę automobiliu arba močiutės bute buvusį žalią „radijo tašką“ su viena programa ir storu laidu. Pats radijas jau nebėra nei modernus, nei naujoviškas žodis. Pati medija jau su senovės „kvapeliu“ ir, nors ir turi programų jaunimui, nebėra ir tikrai nebebus „ant bangos“. Taip pat radijas man primena tėvų pasakojimus apie SSRS laikus bei galimybę slapčia išgirsti tam tikras draustas laidas. Tai taip pat nejaunina požiūrio į radiją. Keista, tačiau man radijas dar asocijuojasi su orų prognoze, nes ten ypač dažnai ją kartoja. Taip pat, jei išgirsčiau gandus apie gresiantį pavojų šaliai, pirma įsijungčiau radiją. Tai sukelia tam tikrą pastovių ir šviežių žinių garantą. Reklama taip pat siejasi su radiju. Tačiau reklama radijuje siejasi su nuobodumu. Televizijoje kartais ji pralinksmina, galima stebėti gražius vaizdus ir pan. Radijuje visuomet norisi pakeisti stotį, kai tik išgirstu reklamą. Labai keista, tačiau tik rašydamas šį sakinį pagalvojau apie muziką. Taip, radijuje jos daug, tačiau kai skamba žodis „radijas“, man muzika nėra pirmoji frazė, kuri šauna į galvą. Radijas dar sukelia tokį silpną nuobodumo jausmą, nes jo tikrai neklausau, kai būna super linksma. Taip pat jis kuria gan jaukų vakaro jausmą, kai tenka įveikti ilgesnį atstumą automobiliu. Truputį keista, tačiau tie visi sveikinimai ir pažintys taip pat formuoja radijo įvaizdį. Reda, Rokas ir Uršulė sveikina Romką ir siunčia Butkutės dainą per „lietų“. Taip pat jaunas išvaizdus trisdešimtmetis ieško damos penktadienio vakarui Biržuose. Šitie dalykai piešia pigoką įvaizdį, bet mano galvoja išnyra, kai mąstau apie radiją. Bendrai radijas man yra toks vienaip ar kitaip bemirštantis reikalas. Nenorėčiau niekaip sieti savo ateities su juo ir nesuprantu tų, kurie šiuo metu nori kurti naują radijo stotį ar jame dirbti. Be to, Lietuvos mastu tėra tik kelios alternatyvios radijo stotys, tad apie „išskirtinumą“ ar „skonį“ radijas man nesufleruoja. O Lietuvos radijo pirmoji programa kuria kažką panašaus į gyvą muziejų ne savame laike. Manau, jog kitos radijo stotys kada nors paseks panašiu keliu arba, kadangi yra komercinės, užsidarys laiku, o ne tuštins kišenes mokesčių mokėtojams be reikalo. Taigi, man radijas yra išsemta medija, kuri techniškai nebegali tobulėti, todėl neturi jokios perspektyvos auginti savo auditoriją.

Karolis (informologija, 1gr.)